vėl Paryžius, vėl nauji dalykai

.prisimenu blogą beveik tik kai grįžtu į Paryžių....

šiandien buvau NEREALIOJ parodoj apie Lanternes magiques cinematekoje. žiauriai gaila, kad labai trumpai teko pabūti, atėjau tik valandai likus iki uždarymo. visada taip - galvojau, trumpai apibėgsiu, o buvo tiek daug į ką žiūrėti !

žodžiu nuo XVII a. istorijos iki prispalvintų ir pripaišytų stikliukų, ir įvairiausių temų: istorinės, katalikiškos, abstrakčios, erotinės ir tt. žiauriai fainas principas, kad jau XVIII-XIX amžiuje galima buvo žiūrėti į primityvius judančius piešinukus, t.y. kiną, arba bent jau animacijos pirmtaką. kokių tik pvz žmogaus kūno detalių judinimo būdų neprisigalvodavo ! o 16 ar 35 mm juostas pasigamindavo patys iš kartono. net neįtikėtina kaip smulkiai smulkiai į vieną kadrą šitiek pripaišydavo. labai norėčiau pamėginti. dar įdomu, su kokiais dažais paišydavo (dažai buvo eksponuojami, bet daugiau paaiškinimų neradau).

žodžiu tie maži minimaliai besisukiojantys paveikslėliai jėga, bet dar faina, kad kaip tik ištaikiau, kai rodė "optinį teatrą" - (projekcijonistas matytas nors užmušk, tikrai esu gėrusi su juo alų pernai) - su gyvu įgarsinimu šiek tiek erotinį filmą, kur projekcionistas pats rankomis traukia kartoninę kino juostą ir sukinėja didžiulį veidrodį, nuo kurio vaizdas projektuojamas, ir dar gyvai įgarsina.

visko neišpasakosiu - nes visi tie kadriukai nerealiai kruopščiai ir sumaniai padaryti. bet man labai labai labai patiko Jose Antonio Sistiagos ir jo mokinio Normano McLareno ranka piešti filmai (beje buvo ir Brakhage pora juostų gabalėlių). negalėjau atsižiūrėti. kai kur sužymėta po kadriuką, kai kur ne, bet visur ištisai prispalvinta įvairių apstrakcijų, formų, o kokios spalvos ! nepaprasta. čia jutūbas. man tik kartais tokie filmai teikia daugiau įspūdžio, jei nejuda. arba čia tik prasta kokybė:


ir dar - o to nesitikėjau - pamačiau ir garsiojo Anthony McCall vieną darbą - "You and I, Horizon". atsimenu, pernai niekaip negalėjau suprasti, kas tokio ypatingo tam "Light describing a Cone" (nuo kurio, beje ir kilo eksperimentinių filmų distribucijos kompanijos Paryžiuje - LightCone pavadinimas), kai rašiau bakalaurinį. o šiandien, jau buvau turbūt paskutinė parodoj, dar galvoju, greit užsuksiu į tamsų kambariuką, net nepažiūrėjau, kas ten. o ten tas darbas. įspūdis nerealus - patenki į juodą dūmų kalbariuką, kuriam ant sienos pora baltų linijų, o visa ta juoda erdvė lyg perskrosta erdvinių plokščių. ne šito pasaulio,o kažkos 3d jausmas - tikrai įspūdinga !